Eterinių aliejų istorija siekia tūkstančius metų, o pirmieji įrašai apie jų naudojimą atsirado tokiose civilizacijose kaip senovės Egiptas, Indija ir Kinija. Senovės egiptiečiai aromatinius augalinius aliejus naudojo religiniams ritualams, balzamavimui ir asmens priežiūrai,{1}}daug naudojo aromatines botanines medžiagas, ypač kurdami balzamus ir mumifikacijos procese. Tuo pat metu tradicinė Indijos medicinos sistema, Ajurveda, jau seniai naudojo augalų esencijas, kad harmonizuotų kūną ir protą, o senovės Kinijos kultūra dažnai naudojo aromatines žoleles ir prieskonius smilkalams, sveikatinimosi praktikai ir medicininiams tikslams.
Senovės Graikijos ir Romos laikais eterinių aliejų ir aromatinių augalų naudojimas buvo toliau plėtojamas. Graikijos gydytojai pradėjo tyrinėti ryšį tarp augalų aromatų ir žmogaus sveikatos, įtraukdami vaistažoles į masažą, maudymosi ritualus ir gydomąsias procedūras. Savo ruožtu romėnai viešosiose pirtyse ir kasdienėje veikloje aistringai naudojo prieskonius ir augalinius aliejus, taip toliau populiarindami aromatinę kultūrą. Prekybai klestint, prieskoniai ir augalų esencijos iš Rytų pamažu pasklido po Europą.
Šiuolaikinė eterinių aliejų pramonė siejama su distiliavimo technologijos pažanga po viduramžių. Arabų mokslininkai ištobulino distiliavimo metodus, leidžiančius išgauti švaresnes augalų esencijas ir padėti pagrindą tolesnei aromaterapijos plėtrai. XX amžiuje, tyrinėdamas aromatines augalų sudedamąsias dalis, prancūzų chemikas oficialiai įvedė terminą „aromaterapija“. Vėliau eteriniai aliejai buvo plačiai naudojami grožio priežiūros, masažo terapijos, asmeninės sveikatos ir buities srityse, palaipsniui tapdami gyvybiškai svarbiu šiuolaikinės natūralios medicinos komponentu.
